Leonardo da Vinci Londone
Ištaikęs laisvo laiko, aplankiau Londono grožybes – parkus, turgus, stotis, Barbikaną. Londonas, o gal tiesiog „Londoniškės“ pilnas visokiausių paslapčių ir už kiekvieno kampo tykančių nuotykių. Kuriais, mielas skaitytojau, šį kartą su tavim pasidalinsiu. Senas, aprūkęs, siaurom gatvelėm, priblėsusiais žibintais senamiestis. Modernumu blizganti šiuolaikinė architektūra. Viskas labai jaukiai persipina šiame mieste.
Savaitgaliui pasiimu nuolatinį bilietą. Juo galima naudotis metro, dviaukščiais Londono raudonaisiais autobusais ir keltu. Už keltą reiktų papildomai primokėti 5£. Tikslas – apžvelgti Londono įdomybes. Kelionė Londone ne klaustrofobams – pusę kelionės laiko reikės praleisti metro. Miesto metro turbūt yra pats seniausias pasaulyje. Bent jau tokios išvados priėjau kažkada, pirmą kartą įsėdęs į tą mažytį vagonėlį. Nulingavęs metro iki senamiesčio, išlendu kažkokiame beveidžiame rajone. Nuotykiai svetimame mieste prasideda.
Šios Velykos išskirtinės tuo, kad Carito organizacija po miestą išdėstė 200 velykinių kiaušinių. Surinkus visų jų nuotraukas galimas laimėti 100 000£. Margučius kūrė žymiausi Londono menininkai, tarp jų architektė Sara Hadid. Užeinu į Hihgt parko galeriją, pasižiūrėti parodos. Vienas darbas labai užkabiną akį: ant sienos prikaltos, pusiau atverstos, knygos. Imu vartyti knygas ir viena krenta ant grindų, pustuštėj galerijoj pasigirsta aidintis garsas. „Daug žadanti kelionės pražia“- pagalvoju.
Palikęs galeriją traukiu į, sakyčiau, muziejų gatvę. Gatvės pavadinimas gan šmaikštus – Exibition road. Čia, vienas šalia kito, įsikūrę trys dideli muziejai, kuriems apeiti prireiktų trijų dienų, tai: Mokslo, Istorijos, Viktorijos ir Alberto muziejai. Na, o visai netoliese ir Lamborgini salonas, kuris, nors savo plotu yra mažas, bet eksponatai tikrai įspūdingi. Patariu apsilankyti, darbuotojai su malonumu leis atsisėsti ir palaikyti už vairo. Kelionė tęsiasi… Atgal po žeme į metro.
Šį katrą išlendu iš metro ir pataikau tiesiai į žmonių grūstį. Žmonės čia keisti, kažkokie atsipalaidavę, pašiauštais plaukais, dažnai ryškiai raudonais, žaliais. Žymusis pankų ir menininkų rajonas Camden Town pasitinka savo sumaištimi ir tikriausiai narkotikų poveikyje kurtais fasadais. Per patį fasado centrą į mane žvelgia geltonas Jėzus. Laikydamas plačiai išskėtęs rankas, sakytum kviečia į turgų ir į tailandiečių maisto užeigą. Užeinu į maisto kioskelių “miestą“, kur už 4£ gali prisikrauti kažkokio riebaluose kepto maisto. Ore maišosi viso pasaulio virtuvių kvapai. Žmonės tiesiog užtvindę rajoną, visur, kur tik pažvelgsi: kanalo krantinėse, ant tiltų, kavinių terasose, balkonuose. Yra gerai pasakyta: pigus maistas suburia žmones viešumoje. Rajonas pilnas keistų, siurrealistinių, kičinių skulptūrų ir instaliacijų. Tai tarsi antipodas likusiam Londonui. Eidamas link metro vartau metro schemos lankstinuką. Kaip po velnių nuvažiuoti į Trafalgaro aikštę, jeigu nėra tokio stotelės pavadinimo? – klausiu jauno, rižo brito, narkotikų ragavusiu veidu.
Netikėtai sutemsta. Diena eina į pabaigą. Atsiduriu prie London city aerouosto, esančio pačiame mieste. Lėktuvai kyla arba leidžiasi tiesiog virš galvos. Pakilimo tako gale mėgsta susirinkti romantikos ir adrenalino mėgėjai. Ideali vieta užbaigti dieną su su draugais ir bokalu alaus. Susirandu metro liniją ir šachtininkų vagonėliu bildu namo.
Kita diena, bet tas pats metro labirintas. Ilgas, lyg laiptai į dangų, eskalatorius veža į šviesą. Londone taip pat būtinai reikia aplankyti British, Tate modern, Sir John Soane, Hayward muziejus. British muziejus įspūdingas savo kupolu, projektuotu sero Normano Fosterio architektų. Didžiausia muziejaus atrakcija – mumijos. Tate muziejus nustebina įspūdingo dydžio erdvėmis Picaso ir Dali darbais.
Tarp visų didžiųjų eksponuojamas ir vienas lietuviškas darbas. Londono muziejai gigantiški, tačiau vienas įdomiausių yra labai mažas. Tai privatus namas, kažkada priklausęs architektui ir John Soane. Prie įėjimo pasitinka džentelmeniškas britas. Fotaparatą palieku prie įėjimo. Žmonės įeina po vieną, ar po du ir pasileidžia į kažkokį psichologinį žaidimą. Kelionė prasideda Viktorijos stiliaus svetainėje. Senos girgždančios grindys, lentynos iki lubų pilnos senų ir, matosi, išmintingų knygų. Tiksintys senoviniai laikrodžiai iškart sukuria kažkokią melancholiškai nostalgišką nuotaiką. Rodos, šeimininko trumpam nėra namuose. Pereinu siauru, vos pralendamu koridorium į šviesų kambarį,o čia netikėtumas – Carot paveikslas su Venecijos vaizdais ir taip paveikslais nuklotos visos to mažo kambarėlio sienos. Koridoriai nusėti antikinėm skulptūrom ir fasadų detalėm. Toliau veda tamsių spalvų kambarių labirintas, įkūnijantis pamišusio kolekcionieriaus aistrą. Maži veidrodėliai lubų skliautuose sukelia nuotaiką lyg būtum visą laiką sekamas. Pastate dominuoja tamsa, architektas meistriškai naudoja šviesą, netikėčiausiais būdais apšviesdamas keistų proporcijų kambarius. Išėjus iš muziejaus pasitinka netradiciškai saulėtas Londono dangus, bet ne ilgam – vėl į metro.
Išeinu pro metro vartus. Angliškos stotys savo metalo konstrukcijomis kartais stebina labiau nei muziejų eksponatai. Liaunos santvaros meistriškai išraitytos ir sukniedytos tiesiog sklendžia ore. Jos tarsi antipodas daug vėlesnei Londono brutalizmo architektūrai, kurios vienas įdomesnių pavyzdžių Barbicanas. Jame susitelkia skirtingos visuomeninės ir privačios erdvės, vanduo ir betonas, virš gatvės lygio pakylėtos pėsčiųjų alėjos ir privačios terasos. Vakarėjant Londono gatvės nurimsta, tuščiuose ofisų dangoraižiuose „plėška“ nakčiai paliktas apšvietimas. Kas galėtų paaiškinti tokią antiekologiją? Vakare aprimusios Londono gatvės atrodo žavingai, bet patys geriausi vaizdai atsiveria iš 38 aukšto, Paramout restorane. Dienos pabaigoje geriu bokalą alaus, žiūredamas į apšviestus senamiečio kupolus, dangoraižiukus ir į žmones gatvėje lyg skrusdeliukus. Pakeliui į metro prasuku pro „agurką“, nors Fosterio High tech pastatas asmeniškai žavi labiau.
Siauru, bene trijų metrų pločio, apšiurusiu tuneliu einu išėjimo link, oro gūsis į nugarą tiesiog išspjauna lauk iš metro. Trafalgaro aikštės laikrodis skaičiuoja laiką likusį iki olimpiados. Užeinu į nacionalinę galeriją – žmonių kaip Maximoj. Ji kaip ir dauguma Londono muziejų yra nemokama. Nuošaliai nuo kitų, tamsiojė salėje, prieblandoje randu paslaptimi ir ramybe dvelkiantį Leonardo da Vinci paveikslą. Loenardo įkvėpia naujoms kelionėms.
Sveikinu su balandžio 1 . Parengė Vytenis Raugala. Autoriaus nuotraukos.
