arkitektas: (paišo pastato fasade) pabandykim tokias arkutes, atsikartojančias.
stažuotojas: …m, panašiai kaip Mario Botta?
arkitektas: … hm, ne, gal nedarykime arkučių. Pabandykime kaip Olgiati (piešia apverstas arkutes). Arba pabandykime ką nors kito…
Vienareikšmiškai garsiausias ir apskritai vienintelis taip plačiai žinomas šiuolaikinis Tičino architektas – Mario Botta. Nors reikšmingiausi jo darbai suprojektuoti praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, bet net ir aštunto – devinto dešimtmečių pastatai, to dar vis senamadiško stiliaus, puikiai žinomi, saugomi ir lankomi. Pavyzdžiui San Gotardo bankas Lugane – vis einant pro jį ir stebint banguotų akmeninių karnizų šešėlius, tokį aštrų šviesotamsos kontrastą fasade atrodo, kad tas pastatas nepajudinamas, ir labiausiai stebina masyvūs akmens luitai, sukabinti taip leingvai ir kaži kaip egzotiškai.
Vaikščiodamas šiltomis ir žaliomis gatvėmis, pilnomis mersedesų, ferarių, alfa romeo ir kitų, naujausių modelių ir būtinai blizgančių kaip veidrodis automobilių, bet žvalgydamasis aukščiau, žinoma, į pastatus, vis pagalvodavau, kad pernai Architektūros[ekskursijų]fondo organizuotos ekskursijos po sovietmečio modernizmo paveldą įvairiuose Lietuvos miestuose buvo puiki įžanga prieš atvažiuojant čia. Nes jei norėtųsi apibūdinti Lugano miestą, nusakyti ryškiausią jo paliekamą įspūdį, tarčiau (prieš tai išvardinęs visus akivaizdžius, visų suprantamus ir minimus dalykus, tokius, kaip mėlyni kalnai, supantys miestą, ramus ir žėrintis ežeras, prabanga!, palmės ir t.t…) be visų šitų dalykų pasakyčiau, kad Lugano architektūrinis veidas – tai maždaug šešiasdešimtųjų – devyniasdešimtųjų modernizmo (ir jam artimų stilių) pastatų dėlionė. Bet koks tas modernizmas, kokius raktus būtų galima pasiimti, einant į architektūrinį pasivaikščiojimą po kurortiškąjį Luganą – norėtųsi pasidalinti detaliau.