Kalbantis miestas
Jie kalba ženklais, išduodančiais vietos dvasią.
Atėnai šneka daug, garsiai ir tiesiai į tave.
Keliautojui, pirmą kartą atvykus į Atėnus, pro akis neprasprūsta graffiti kiekis. Kiekvienas paviršius, kurį galima nupurkšti dažais, yra užpildytas persidengiančiais piešiniais ir žymėjimais („tagging“). Kai kurie tai vadina graffiti menu, kiti vandalizmu. Tačiau tai yra Atėnai. Sunku suprasti, kodėl puikiausios architektūros pastatais yra niokojami švelniai tariant ne itin meistriškais užrašais ir padrikais dažų flakonėlio purkštelėjimais.
Visas Atėnų miestas yra užpildytas graffiti, neišskiriant net ir archeologinio palikimo vietų. Itin stebina, kad ne tik skurdūs priemiesčiai, labiausiai tikėtina graffiti plitimo vieta, tačiau ir visas istorinis atėnų centras yra tiesiog užlietas įvairiausių graffiti apraiškų. Turbūt įtikinamiausia to priežastis – miesto centre yra daugybė apleistų ir nenaudojamų pastatų, o jų sienų apsauga nelabai kam ir rūpi.
Valdžios institucijos tai vadina graikų tragedija, tačiau graikų graffiti menininkai, paliekantys savo ženklus ant miesto monumetų, teigia, kad tai tiesiog kitokio pobūdžio mūza.
Tais laikais, kai purškiami dažai dar nebuvo išrasti, žymėti sienas ar kolonas buvo naudojamas paprastas metodas – įrėžiant savo vardą tiesiai į akmenį. Daugybė šventyklų akmenų yra liudininkai 19 ir 20 a. lankytojų, palikusių savo ženklus. Ši „meno forma“ pasirodė 1810 m., kai 22m. turistas George Gordon, žinomas kaip poetas Lordas Baironas, įrėžė savo vardą Sunijo Poseidono šventykloje. Pašalinti šiuos užrašus reikštų sunaikinti istorinio paveldo autentiškumą, ypač kai pats ženklas jau yra istorijos dalis.
Šiais autentiškais žymėjimais didžiuojasi graikų archeologai, tačiau šiuolaikiniai graffiti atlikėjai nėra taip maloniai sutinkami. Bairono žymė yra istorinis dokumentas, tačiau jaunimas dažniausiai rašo šūkius. Nors mieste galima rasti ir itin vertingų bet puikiai atliktų graffiti piešinių, tačiau didžioji dalis sienų nuklota tiesiog prastos kokybės žymėjimais.
Ilgą laiką bažnyčios ir archeologinės vietos turėjo imunitetą prieš žymėjimo meistrus, tačiau šiandien net ir jos neišvengia paprastų pastatų likimo. Daugelis skulptūrų taip pat jau yra pažymėtos purškiamais dažais.
Pagyvenus Atėnuose ilgėliau, imi suprasti šių ženklų prasmę. Šalis, kurioje gimė demokratija, žodžio ir saviraiškos laisvė yra neatsiejamas ir vienas svarbiausių jos principų. Kiekvieno tikro graiko identito ašis yra kalbėjimas. Kalbėjimas apie save ir kitus, bendravimas ir nuomonės reiškimas. Barų ir kavinių kultūra puikiai iliustruoja šį aspektą. Vidurdienį barai yra užpildyti vyresnio amžiaus vyrų, kurie sėdi kavinėse, siurbčioja savo graikišką frape (tirpi kava su pienu ir ledu), rūko cigaretes be filtro ir žaidžia kauliukais ar plepa su padėvėjais ir savo amžiaus draugeliais. Toks pasisėdėjimas ir kavos gėrimas trunka ilgai, kol iš tos pačios šaltos kavos stiklinės siurbčioji kokias tris valandas. Tikras graikas, nuolat besiskundžiantis dėl dabarties ekonomikos padėties, mokesčių dydžių ir šalies krizės, verčiau išjungs savo šaldytuvą ir žiemą pieną laikys balkone, nei atsisakys savo kasdieninio kavos ar vietinės degtinės gėrimo ceremonijos per pietus su savo bendraminčiais.
Graffiti yra greičiau laisvės, nei teroro barometras. Laisvės reikšti savo įsitikinimus, požiūrį, idėjas. Graffiti yra asmens tapatybės ženklas priešiškoje miesto aplinkoje. Manau, taikliai tai būtų galima palyginti su asmeninėmis socialinių tinklų sienomis, kur priklausomai nuo savęs eksponavimo poreikio, gali dalintis su savo draugais nuomonėmis ir vaizdais. Tik miesto sienos yra didesnė erdvė saviraiškai, jų žinutes skaitys ne tik tavo sutikti žmonės, bet ir daugybė nepažįstamų praeivių ir miesto lankytojų. Nepanašu, kad artimiausiu metu sienų purškimui pritrūks.
Žinučių turinys yra itin įvairus. Nuo paprasto savo inicialų rašymo („taging“) iki taiklios ir įžvalgios visuomėnės ir santvarkos kritikos. Visai natūralu, kad sekdami ekoniminę griūtį ir smurto protrūkius raušių pavidalu, žinučių tematikoje pradėjo vyrauti anarchijos simboliai, politiniai aspektai ir nuoskaudos dėl esamos situacijos. Neretai gali įžvelgti įpykusių paauglių pagalbos šauksmą pasauliui, kuris nepastebi jų. Ar įsimylėjusio meninko širdgėlos išliejimą piešiant vis ta pačią merginą. Šias žinutes vargiai galėtum pavadinti meno kūriniais.
Tai daugiau mėgėjiškas bandymas išreikšti savo mintis, naudojant skirtingas technnikas – paprastus rašiklius, teptukus ar volelius ir dažus, šablonus ir purškiamus dažus. Dažnu atveju tai žaismingas eksperimentavimas, papildant jau esamus piešinius ar pataisant anksčiau parašytas žinutes.
Viena iš įdomesnių kompleksinių žinučių temų sieja futbolo sirgalius Atėnuose. Vartai į tribūnas stadione yra paskirti sirgaliams, priklausomai nuo to, kuria komandą jie remia. Štai septintas vartų numeris žymi „Olympiakos“ komandos rėmėjus, o numeris trylika – „Panathinaikos“. Šie numeriai tapo dviejų svarbiausių komandų sirgalių simboliais, o jų tarpusavio „kova“ lengvai pastebima visame mieste. Be itin dažno tiesiog numerio rašymo ant sienos, gali išvysti kaip vienas numeris yra perbrauktas, o ant viršaus užrašytas kitos komandos numeris. Meninkas F.Goldmann tiria šią vizualią dvikovą ir analizuoja žinučių-numerių pasikartojimą, dažnumą ir sutapimą skirtinguose Atėnų rajonuose, ją identifikuoja ir žymi plane. Jo sudarytame žemėlapyje galima nuskaityti, koks yra teritorinis ir kiekinis sirgalių pasiskirstymas mieste.
Bendras viso piešinių ir žymėjimų kiekis leidžia leidžia Atėnus vadinti graffiti miestu. Kovoti prieš tai yra kaip Sizifo darbas. Šių piešinių tik daugėja, o pastaruoju metu dėl šalies ekoniminės padėties jų nuvaloma vis mažiau. Kova kitomis priemonėmis – policijos patrulių kiekio didinimu, spygliuotos vielos tiesimu, stebėjimo kamerų įrengimu visame mieste kol kas nelabai vykdoma. Ir tai džiugu, nes tokiu atveju Atėnai panašėtų į saugų, nuobodų miestą, užvaldytą valstybinių institucijų. O tai būtų taip toli nuo dabartinio laisvo, pulsuojančio, šiek tiek pasiutusio ir laukinio, bet atviro, kalbančio ir gaivališko miesto. Jis tiesiog yra kitoks ir tai yra jo stiprybė.
