MAD
Madridas! Sėdu rašyti ir tikiuosi parodyti kiek kontrastingą vaizdą pirmiesiems Danijos įrašams.
Neįtikėtina, kad jau praėjo mėnuo ir tik prisėdau papasakoti, kaip gyvenu. Kadangi papuoliau į projekto pabaigą, dirbom daug, intensyviai ieškojau kambario, o tada dar galvojau, kokiu čia tonu turėčiau jums viską papasakoti.
Bandysiu pradėti nuo pradžių ir leisiu sau šnekėti laisvai, gal kiek asmeniškai ir gal kiek padrikai(kas belieka, kai jau esu Ispanijoj). Saugodama save, tokią šiaurietę, nuo karščių, atvykau paskutinę rugpjūčio dieną, penktadienį, pirmadienį ėjau ieškoti savo darbo vietos. Šiaip taip radau. Stoviu prie vartelių ir galvoju, kad kažkas pajuokavo. (žr. nuotraukas apačioje(atleiskit už kokybę)).
Nei verkt, nei juoktis. Čia aš dirbu. Čia dirba Ensamble Studio(šitoj dėžėj dažniausiai sėdi apie 10 žmonių), vadovaujama Anton Garcia Abril (www.ensamble.info). Čia praleidžiu mažiausiai 10,5h per parą, čia valgau pietus, baigiu iškvėpuot paskutinį likusį ofiso orą(kol to nepadarė kiti), klausau daug ispanų kalbos ir kartais pagalvoju, kad ne taip įsivaizdavau svajonių ofisą. (Iš tikrųjų čia yra sklypas, kuriame kada nors turėtų atsirasti studija, bet kol kas projektas stovi vietoj ir prošvaisčių nesimato.) Bet čia įdomu! Į tualetą tenka eiti per lauką(į kitą tokį panašų statybininkų konteinerį), todėl kai lyja – dar įdomiau! Įsivaizduokit, kokia atrakcija, šokinėti per balas ir purvus iki tokio puikaus tikslo, kai visą dieną sėdi ant tos pačios kietos kėdės!
Dar galėčiau papasakoti apie milžinišką šunį, kuris kartais pasitinka prie vartų, apie smėlį visur, apie juodus architektų rūbus, kurie čia tiesiog neįmanomi, apie mano naujus batus, kurių taip ir nenusipirkau, pagalvojus, kad turėsiu klampot iki tualeto per purvus, apie tai, kaip pjaustėm brėžinius ant purvinos pjaustymo lentos ir kaip čia tiesiog nėr vietos brėžiniams pasidėt, apie tai, kaip mažai suprantu ispaniškai ir kaip bendradarbiai(gal būtent dėl to?) dažniausiai tiesiog nepakviečia kartu eiti pietauti.
Arba apie tai, kaip tenka skaityti internete, kas visgi svarbaus ir įdomaus vyksta ofise. Pvz.,
- RIBA paskelbė aštuonis naujus tarptautinius narius, kurie bus apdovanoti vasarį, tarp jų ir Anton Garcia Abril .
- Archdaily rašo ir pateikia video apie Ispanų paviljoną, kuruojamą Anton Garcia Abril ir Debora Mesa, Venecijos bienalėje.
- Kitą savaitę planuojamas naujo pastato(Reader‘s House) Madride atidarymas. Labai viliuosi, kad turėsiu galimybę sudalyvauti ir parašyti apie tai daugiau.
Bet visa tai niekai, nes JIE TURI DARBO!(Kas Ispanijoj šiuo metu, ir ypač architektams, ne taip dažnai pasitaiko.) Nors niekas nesistengė supažindinti manęs su aplinka, darbo kultūra, projektais ir t.t., bet darbo duoda, į klausimus atsako ir net atrodo, kad pasitiki, tas labai džiugina. Dabar jau darosi lengviau suprasti kas vyksta, sekti projekto eigą ir pačiai spręsti kylančias problemas bei ieškoti sprendimų. Bostonas, Milanas, Madridas, Europa, Kinija, Amerika… Anton per savaitę aplanko ne vieną miestą skirtinguose žemynuose, bandravimas dažnai vyksta per skype, o darbai bei idėjos, rodos, lekia nematydami jokių prastesnių aplinkybių.
Turbūt girdėjot apie Madride vykstančias demonstracijas. Architektų padėtis čia irgi tikrai ne iš pačių geriausių. Čia vis dar pilna tuščių pastatų, vis daugiau žmonių palieka Ispaniją, o architektūros mokslus visoje Ispanijoje kasmet pabaigia kur kas daugiau specialistų nei galėtų reikėti. (Beje, negyvenamų pastatų tema Ispanijoj, manau, aktuali ir įdomi, bet gal pavyks apie tai papasakoti daugiau kitame įraše.)
Taigi, džiaugiames visais projektais visame pasaulyje, ilga darbo diena(kol kas rekordas 15h penktadienį ir visas savaitgalis) ir stengiames neiškvėpuoti viso oro iki kol darbo diena pasibaigs.
Šiek tiek asmeninių džiaugsmų…
Nepaisant tuščių pastatų visoje Ispanijoje, kambario paieškos nebuvo tokios lengvos. Beieškodama, mačiau tiek daug miniatiurinių kambariukų, kambarių be langų, kambarių su dideliais veidrodžiais, tamsių kambarių, kad dabar pro langą matau štai ką:
Mano lietuviškom akim, kažin kas gali būti geriau už kalnų siluetą. Tad plačiai šypsaus ir kiekvieną rytą vis dar stebiuos.
Džiaugiuosi kaimynais, kurie visada sveikinasi, ir durininku, kuris kreipiasi į mane vardu.
O Madridas… Nerandu tinkamesnio žodžio nei GYVAS.
Pirmomis savaitėmis, nesugebėjau fotografuoti. Turbūt visad būna tas metas, kai pirmiausia nori prisijaukinti miestą, suprasti kas ir kaip čia vyksta, ir tik kaupi kaupi viską – vaizdus, įspūdžius, metro pavadinimus… Todėl neturiu nuotraukų iš tų dienų, kai dar buvo labai šilta ir miestas buvo dar gyvesnis net vėlais vakarais. Pilni parkai žmonių, vyrai gitaromis grojantys ispaniškas dainas, senukai apie vienuoliktą valandą vakaro lauko kavinėje žaidžiantys domino, pilnos terasos žmonių – valgančių, šnekančių, skaitančių knygas… Čia pilna žmonių dainuojančių gatvėse, tiesiog beeinant ar valant langus ar ryte šluojant terasą. Kartą parduotuvėj mačiau moterį, kuri, pasikeitus muzikai, staiga pradėjo šokt besirinkdama duoną.
Madridas džiugina netikėtumais. Neturiu daug laiko planuoti maršrutų, bet išėjus pasivaikščioti galiu tikėtis atsidurti kokioje nors šaunioje vietoje. Taip, tiesiog eidama pro šalį, jau aplankiau ne vieną parodą.
Savaitgalį vaikščiojau po šurmuliuojantį Rastro turgų bei netyčia pakliuvau į kažkokią mažesnę gatvelę su daug įdomių prekeivių.
Džiaugiuosi parkais, muzikantais juose, žmonėm, kurie metro skaito knygas ir daug bučiuojasi
ir siunčiu didelius ir vis dar labai šviežius ispaniškus linkėjimus,
Emilia
