Piligrimai
Architektai neturi savo Mekos. Jiems jos turbūt ir nereikia, nes mažų taškelių, į kuriuos traukia arch piligrimai, pilnas žemėlapis. Minios skruzdžių plūsta į vieną tašką tempdamos paskui save fotoaparatus, stovus ir eskizų bloknotus. Kadangi Roterdamas yra pakankamai arti Belgijos, pats laikas ir man susikrauti kuprinę ir patraukti į dar vieną kelionę. 
Pirmą kartą Antverpeno traukinių stotyje buvau spalio mėnesį. Tąkart tik labai trumpam, bet jau tada supratau, kad netrukus čia reikės sugrįžti. Keturi požeminiai stoties lygmenys, kur pro angas tarsi pro langus matosi vienas virš kito stovintys traukiniai. O pačiame viršuje, milžiniškas stiklo ir plieno kupolas. Ir laikrodis. Stotis pastatyta XX amžiaus pradžioj ir yra viena gražiausių stočių Belgijoj (čia reikia patikėti mamos Vikipedijos ir tėčio Interneto nuomone, nes kitų stočių Belgijoj aš beveik ir nemačiau).
Bet ne stotis buvo šios trumpos kelionės tikslas, todėl drąsiai neriame į pilkais rudeniniais tonais nuspalvintą Antverpeno senamiestį. Gatvės kupinos žmonių ir judesio. Savybė bendra visiems senamiesčiams tapusiems turizmo industrijos aukso kasykla. Bažnyčios, senamiestietiški fasadai, vingiuojančios gatvelės, aikštės. Kaskart nustebina tai, kad nei vieno medžio nematyti, o taip jauku akmenimis grįstoje aikštėje, kur mastelį suteikia smulkus langų dalinimas ir laiko nugludintos detalės. Akivaizdus įrodymas, kad „mineral square“ gali būti tokia pat jauki kaip medžiais ir žole apsodinti skverai.
Arčiau prie vandens, Antverpenas kitoks. Senamiesčio jaukų kirbėjimą čia keičia uždaresni ir masyvesni, uostui būdingi pastatai. Vienas angaras (Hangar 26) atkreipia dėmesį. Apkaltas paprasčiausiomis, nuo laiko pajuodavusiomis medžio lentomis. Pirmame aukšte atviras, antrame aukšte – nuomojamos patalpos ir biurai. Regis niekuo neypatingas, bet traukia artyn. Medžio apdaila, nesudėtingos detalės, balkonas antrame aukšte atgręžtas į vandenį, dantytas stogas su stoglangiais šviesai įleisti… Rezultatas – pavydėtinai kokybiška vieta dirbti arba linksmintis (patalpos nuomojamos įvairiems renginiams).
Kitapus gatvės iš vandens išnyra MAS – didžiausias ir naujausias muziejus Antverpene. Apsuptas 4-6 aukštų gyvenamųjų ir administracinių pastatų, 10 aukštų muziejaus pastatas iškyla virš visų aplinkinių stogų. Niekaip nesumaišysi, kas šioje panoramoje svarbiausias. Pro mus praeina grupelė fotoaparatais ginkluotų žmonių ir puola taikytis nušauti MAS‘ą. Turbūt ir jie arch piligrimai.
Artėjant nesunku perskaityti pastato struktūrą. 60 metrų aukščio bokštas iš dešimties viena ant kitos sukrautų natūralaus akmens dėžių, kurios pasak projekto autorių vizualiai demonstruoja istorijos sunkumą (muziejuje eksponuojami Antverpeno istoriją liudijantys eksponatai). Atvirų erdvių labirintas, nuo lauko atskirtas gofruoto stiklo “užuolaidomis”. Stiklo įlinkis kaip tik tokio dydžio, kad telpa žmogus. Tarsi daugybė mažyčių balkonėlių kiekvienam asmeniškai pasimėgauti atsiveriančiais miesto vaizdais. Fasado danga įeina į vidų ir sodriu raudoniu padengia sienas lubas ir grindis.
Įeiti pavyksta šiek tiek paėjus krantine. Užeiti ir pakilti iki pat stogo gali net nepirkdamas bilieto. Susimokėti reikia tik už ekspoziciją sudėliotą uždaruose blokuose sukrautuose vienas ant kito. Eksponatai mums mažai rūpi, bet smalsu kaip veikia ekspozicijų erdvės, todėl perkame bilietus ir neriame į spirale susivijusių erdvių sūkurį. Skirtingi lygiai jungiami eskalatorių, todėl kildama aukštyn taip ir nepajutau kada atsidūriau viršutiniame aukšte. Keistas dalykas kaip eskalatoriai veikia erdvės (o tiksliau lygių) suvokimą. Truputį paeinu, sustoju – pakylu, vėl paeinu, sustoju – pakylu, vėl paeinu… ir jau viršuj, o nei laiptelio neužlipta. Kiekviename aukšte tenka šmurkštelėti į uždarą ekspoziciją ir vėl išnerti atgal į atviras tarpines erdves. Taip, nuo pat pirmo aukšto iki pastato viršaus, judant aiškia seka apeinama visa ekspozicija, o viršuje pasiekiama atvira stogo terasa. Visa 360 laipsnių vakarėjančio Antverpeno panorama – kaip ant delno.
Muziejų suprojektavo olandai Neutelings Riedijk Architecten. Šį “warehouse” (sandėlys) projektą 2000 metais vykusiame konkurse komisija išrinko iš 55 dalyvių iš viso pasaulio. Neutelings ir Riedijk projektuose taiko keletą pašėlusių kūrybinių metodų, neišimtis ir MAS. 1996 metais Willem Neutelings apie tai išleido esė “On Laziness”, kur išdėstė penkis kelius kaip ši yda gali pasitarnauti projektuojant. Viena iš priemonių, mano galva, akivaizdžiai matoma MAS projekte – skulptūrinės matematikos metodas. Pradžioje, sugalvojama principinė matematiškai pagrįsta koncepcija programai ir funkcijai išdėstyti. Kai ši koncepcija aiškiai apibrėžta, visas likęs procesas gali remtis į ją. Turint aiškų racionalų pagrindą, galima lengviau priimti sprendimus susijusius su stiliumi ir skoniu. MAS tai racionalios dėžės su ekspozicijomis sudėliotos į vieną bokštą (skulptūrą pagrįstą matematika), o visi likę sprendimai subjektyvūs (atviros erdvės, praėjimai, fasadų dangos). Gražu.
Gražu, bet šalta. Šalta nes stovim galutiniame mūsų kelionės taške – ant muziejaus stogo. Kalendami dantimis spoksom į tolumą, nes nebeliko į ką daugiau žiūrėti. Pastatas „perskaitytas“, reikia keliauti atgal. Paskubom leidžiamės eskalatorių virtine ir maunam į temstantį miestą. Prasilenkiame su keliomis žmogystomis kantriai rymančiomis prie štatyvų. Piligrimai. Šią akimirką jų sielos neramios, žmogystos dar neturi įamžinusios naktinio MAS‘o. Dėl viso pikto ir aš spragteliu fotoaparatu. Dabar tikrai jau viskas. Nebesigręžiodama atgal slenku siauromis senamiesčio gatvelėmis tolyn nuo Mekos. Nors ir trumpam, bet šiandien mano Meka buvo čia.
Ieva Cicėnaitė
